Apreiškimas šv. Jono 22:11-15
Kas nelabas, tas vis tebestov nelabas, ir kas nečystas, tas vis tebestov nečystas; bet kas geras, tas vis tebestov geras, ir kas šventas, tas tebestov vis šventas.
Ir štai, aš ateimi veikiai, ir mano alga su manim, jeib duočiau kožnam, kaip jo darbai bus.
Aš esmi A ir O, pradžia ir galas, Pirmasis ir Paskutinis.
Išganytingi tie, kurie jo prisakymus laiko, kad jie valę turėtų ant medžio gyvasties, ir pro vartus įeitų į miestą.
Nėsa lauke yra šunys bei žyniai bei kekšininkai bei razbaininkai bei balvonų garbintojai, ir visi mylį ir darą melus.
Kaimo brolis 
Turbūt visoje toje knygoje ir panašiose nerasi paprasto protingo elementaraus patarimo “Vadovaukis savo galva ir patirtimi gyvenimo pažinimo klausimais“ 🙂
Aišku, žmonės skirtingi, netgi būna nekokios giminės
Patirties ir proto ši knyga nesumenkina, pavyzdžiui, kad ir čia:
Patarlių knyga 24:3-5
Namai statomi išmintimi, tvirtinami supratimu,
ir patirtimi jų kambariai pripildomi visokiausių brangių ir gražių daiktų.
Būti išmintingam geriau, negu būti stipriam; patirtis svarbesnė už jėgą.
Žmogus gimsta laisvas, su užkoduotu likimu ir visą savo gyvenimą eina tuo keliu. Todėl ir vadinamas žmogumi.
O vadovėlio mokinys – tai išmokytas gyvūnas tam tikrų, nuolatos savo tiesą grindžiantis vadovėlio sakiniais, neturėdamas žmogiškojo prado (arba neigiantis jį).
Tiksliai pastebėjai, ne protą ir ne patirtį sumenkiną, o pati žmogų (asmenybę).
Gaila tokių žmonių, tiesiog imk ant pavadėlio ir maitint iš dubens.
Kažkaip nečystai čia pasakei, kad žmogus gimsta laisvas, bet su užkoduotu likimu. Tai kur ta laisvė? Ir eina visą gyvenimą tuo likimu, kol jį įvykdo? O kas jei tau nenuskilo su likimu? Aš nemanau, kad žmogus yra per menkas, kad pats grįstų savo kelią. Jis pats ir renkasi savo takus, štai dėl ko JIS VADINAMAS ŽMOGUMI. Mąstanti būtybė, priimanti sprendimus…
Dar sakai, kad vadovavimasis vadovėliais sumenkina asmenybę. Bet vargu ar šiuolaikinėje visuomenėje surastum žmogų kuris savo gyvenime visiškai nesivadovavo knygom ar vadovėliais. Taip, jis tikrai bus išlaikęs savo žmogiškąjį pradą, kuris yra – atsiradus progai prikišti skrandį ir bet kokiais būdais pratęsti giminę 🙂
Žmogiškumą (savo ar kitų) sumenkina ne Biblijos žinia, bet neretai pats laisvas žmogus, savo laisvu pasirinkimu.
Laisvas žmogus negali sumenkinti savo žmogiškumo. Akmuo negali neigti nesąs akmuo.
Laisvo pasirinkimo negalima maišyti su primetamais keliais. Ir žmogiškumas nėra visada toks, kokį mes įpratę matyti.
prieštaravimas yra labai gerai – nes tai ir yra laisvės išraiška
Žmogus gimsta laisvas bet kuriuo atveju ir čia neverta net diskutuoti. Kaip ir gyvenimo kelias – ar likimas – koduotė, atsiskleidžianti besivystant. Šitų dalykų neneigia nė vienas racionaliai mąstantis žmogus ir stebintis save bei kitus, bei kažkiek matęs gyvenimo žmogus.
Žmogus nėra menkas dėl to, jog yra šio pasaulio įrankis. Šio reiškinio suvokti neįmanoma kol kas. Menkumas – tai išgalvotas palyginimas paties žmogaus.
Jeigu dar abejoji teiginiais, susimąstyk nagrinėdamas žmonių evoliucijos istoriją paskutinius du šimtmečius ir pabandyk suprasti bent šį “menką“ tobulėjimą (čia sudėtinga)
Knygos, rodos aiški jų paskirtis, skirtos nesubrandinti asmenybę vadovaujantis jomis, bet praplėsti asmenybės(žmogaus) akiratį, pasaulio pažinime. Biblija gi ir panaši literatūra – primeta visiškai priešingą kelią. Štai čia ir yra sumenkinimas asmenybės – praradimas žmogaus laisvės.
Mmm, kokį visiškai priešingą kelią primeta Bibliją? Sakai, visiškai priešingą žmogaus prigimčiai? Bet kaipgi, kaip tu sakai, literatūra gali primesti kažkam kelią? Tai ir yra laisvės pasireiškimas parodomas tuo, kad žmogus gali rinktis kiek jam plėsti akiratį, kiek jam pritarti kokiai nors tiesai. Vienas žmogus yra menkas viską aprėpti ir jeigu jis nesinaudos kitų pasiektomis žiniomis, tai dar ir dabar kažkas išradinėtų dviračius…
Jei taip tai tikriausiai ir noras mylėti ir būti mylimam – priklausyti kažkam kitam, taipogi yra žmogaus laisvės praradimas. Paradoksas tas, kad mes visi to ir siekiame…
Paprasčiausiai, bijai vilko – neik į mišką. 🙂
Cituoju: “Biblija gi ir panaši literatūra – primeta visiškai priešingą kelią. Štai čia ir yra sumenkinimas asmenybės – praradimas žmogaus laisvės“
Dabar du klausimai: teko skaityti 10 Dievo įsakymų? Ar ranką pridėjęs prie širdies nuošidžiai pasakytum: 10 Dievo įsakymų – ne, norėčiau, kad su manimi ar su mano artimaisiai būtų elgiamasi priešingai?
1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Netark Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk sekmadienį.
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk.
6. Nepaleistuvauk.
7. Nevok.
8. Nekalbėk netiesos.
9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
10. Negeisk svetimo turto.
Na, elementarumui keletas pastebėjimų į kuriuos neatsakyti laikantis aukščiau aprašytų postulatų (tik išskiriu žmogaus laisvę):
a) Kodėl tik dešimt ?
b) Kodėl (kaip ir rašiau) verčiama tikėti kažkuo konkrečiai?
d) Kodėl neapibendrinama paprasta pagarba žmogui, o apsiribojama vien tėvais?
e) Nežudyti, Nepaleistuvauk, Nevok, Nekalbėk netiesos ir t.t. ? Kaip galima iš prigimtinės žmogiškos veiklos išimti viena iš jo dalių.
Žinai, mano vienas elementarus pagarbos paryškinimas griauna visas šias nesąmones nuo 4 iki 10 punkto. Tad, nors ir visais laikais buvo kūrybingi žmonės, bet atėjus šviečiamajam žodžiui į kiekvieno namus – religija kaip tokia “savinaikinama“.
Toliau, kai pakomentavai savo teiginiu, man šovė labai geras pavyzdys skirtas tavo mąstysenai 🙂 Vat tokios Afrikos gentys laksto sau po tuos laukus iki šiol ir vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis…Iš kur pas juos: pagarba senyvo amžiaus žmonėms, tikėjimas tuo ką jie perduoda jaunoms kartoms ir kt.
Na o dėl poreikio valdyti žmonių sąmones varžosi be galo didelis kiekis žmonių. Ir šiuo metu, daugelio žiniai, religijos eliminavimas iš gyvenimo, leidžia nebegyventi iliuzijų pasaulyje paprastiems mirtingiems – gimti ir numirti nė nesusimastant apie “rašytą“ dorovinį gyvenimą.
Tad.. žmogus vis vien tiki Kažkuo, bet tikrai ne tuo kas bandoma įgrūsti. Tas ir paaiškina mokslinės visuomenės absoliučią pajuoką dvasinėms organizacijoms, judėjimams.
Trūkumas tik vienas: žmonių išsilavinimas ir pasaulio pažinimas pradinėje stadijoje (visgi tik šimtas metų ir masiškai kelios kartos išmokusios rašyti ir skaityti – bendrauti tarpusavyje). Šiuo reiškiniu ir paaiškinu, kodėl dar gyvuoja tikėjimo žodžiai. Ypač ten, kur neprieinamas laisvas betarpiškas bendravimas.
.. ir keista, kad nuolatos bandoma (kaip paskutine pasiteisinimo priemone) brukti tuos teiginius 🙂 gi puikiai suvokiam, reikia gudriau – tik vat, potencialo nebelieka
Klausimas buvo kaip žmogaus žmogui, bet deja atsakymas (copy/paste) iš Vikipedijos, google dabar ir pirmokai naudotis moka, nereikėjo. Ten beje nuoroda yra toje pačioje Vikipedojoje į šventraščio vertimus.
Kas dėl “mokslo visuomenės absoliučios pašaipos“, tai tai tikrai nenoriu įžeisti, bet sukelia šypseną, skamba neargumentuotai, panašiai, kaip prieš 30 metų sovietmečiu sakydavo, “Gagarinas į kosmosą pakilo, bet jokio Dievo ten nepamatė“.
skaityti visa dienorasti, labai geras
turbūt neaiškiai rašau, kad nesupranti, nes jau ciklas
Tikrais kartais sunku pagaut mintį, lauksim kol praeis ciklas 🙂
Citata “Žmogus gimsta laisvas, su užkoduotu likimu ir visą savo gyvenimą eina tuo keliu. Todėl ir vadinamas žmogumi“
Ar čia tik ne prieštaringi teiginiai sudėti į vieną sakinį? Ar galima būti laisvu ir jau nulemtą likimą turėti?
Prieštaravimas… įdomus dalykas. Galima sakyti vieną – teigti vienoje formoje, o kitoje neigti išsakytą mintį. Dažnai mes tuo spekuliuojame gyvenime siekiant asmeninių tikslų ar bandant nuomonę pramušti.
Na, galėčiau atsakyti iš savo subjektyvios pozicijos dėl žmogaus laisvės. Laisvė – tikrai nėra tai, kaip mes norime apibūdinti patys ją. Čia tiesiog savaiminis procesas žmogaus gimimo (ar ten natūraliai, ar dirbtinai apvaisinama). Ir tas procesas mums, žmonėms, yra žinomas tiek, jog laisvai įsikišama į jį tyrinėjimo tikslais, bet suvokti kodėl būtent tie ar anie elementai dalyvaujantys (ar yra parinkti) gyvybei pradėti – mums iki šiol nesuprantama.
O apie laisvę, kurią ištraukiam iš socialinio pasaulio praeities ar dabarties (teiginiai, tezės, apibrėžimai ir t.t) – galiu pasakyti, jog kiekviena asmenybė bus teisi, išvedžiodama ją.
Aukščiau aprašyti pamąstymai sąlygoja ir “užkoduotą“ likimą (gyvenimo kelią), nes puikiai suvokiu kaip santykiauja viskas gyvenime. Ir tas kodavimas slypi kiekviename mūsų, tuo ir stebinantis, jog prieštarauja primetamoms mintims – pvz, “žmogus pats stato savo gyvenimą“.
Jeigu pastebėsite, daugelis žmonių , jau būdami pagarbos amžiaus, puikiai supranta prabėgusio gyvenimo kelio formos būtinybę ir neieško nei alternatyvos, nei paneigimo jam.
Dėl to spontaniškai atsiradę pasisakymai apie gyvenimo džiaugsmą esančiomis dienomis, vertinimą to, kas supa žmones ir negriauti to.
Šiaip sudėtinga paaiškinti, jeigu žmones neanalizuoja asmeninio gyvenimo įvykius, nepastebi besikartojančios reakcijos iš aplinkinių, neatsižvelgia į gana šablonišką gamtos struktūrą ir daug ką kitką.
..vat tame mes ir žmonės, jog pajėgus prieštarauti savo prigimčiai, neigti ją, norėti ir vis ieškoti tobulumo, mėgautis tais vienais, tai kitais malonumais, nesiskaityti su mintimis apie mirtį…
puikiai suvokiu, jog sunku tą įsisąmoninti(daugeliui net nepriimtina) ir tuo pačiu atsiriboti nuo to.. bet visi mes tikime į Aukščiausią Jėgą, bet tuo pačiu ir pamirštame ją kasdienių rūpesčių apimti ..
tad.. gimstame laisvais, bet jau su užkoduotais gyvenimo keliais ir nuo jų nepabėgti (žudikas – žudys, kūrėjas – kurs).. vat tame ir patinka žmonėmis Vakarais, nes sąlygos atsiskleisti sudarytos atsižvelgiant į žmonių laisvę – suteikiant galimybę rast save ( demokratija 🙂
na, kaip ir pats sakai, laisvė nėra taip lengvai paaiškinama. tik aš nesutikčiau, kad jei jau esi žudikas (arba kūrėjas) tai ir jau liksi, tai tarytum kažkaip ‘užkoduota’. jei taip būtų tai atsakomybės nebūtų. žmonės liktų nepakaltinami.
aš manau, kad esame laisvi rinktis kam priklausyti (vieni tai vadina Dievu, kiti įsitikinimu ar pan.) mūsų likimai yra nulemti tik tiek, kiek mes susiejame save su vienomis ar kitomis (griaunančiomis ar kuriančiomis) vertybemis.
Aš taip pat manau, kad tas ‘užkodavimas’ nepridera tai laisvei kurios tikimės. Statytojas gali lengvai imti ir griauti, žudikas gali nustoti žudyti ir pradėti gelbėti. Čia ir pasireiškia laisvė, pasirinkimo laisvė, gyvenimo. Tik Laisvė yra pilnai priklausoma nuo Galios, nes mes nors ir turime laisvę pasiekti aukščiausių rezultatų, bet ne visi turime tam jėgų, išteklių, išminties…
na kad vėl nesuprato manęs 🙂 sunku rašyti aiškiai, suprantama kodėl žmonės nemėgsta skaityt vertimų svetimų autorių ir stengiasi išmokti kitą kalbą suvokimui
taip, sutinku, ten laisvės rinktis iš pateikto sąrašo – tai tiesiog gyvenimo kelias, tad žmogus renkasi tai, kam jis gimęs (na čia vėl paradoksas kodavimo, jog egzistuoja tiek daug visokių grupių ir jų bendraminčių). tiesiog gyveni ir kažkur savaime atsiduri, kas tau patinka, kam turi interesą (šį procesą minėjau kaip nepastebima gyvenimo tėkmę)
dabar dėl žudiko 🙂 tai specialiai pakišau, žinojau, jog užsikabins , nes šis personažas veikia sąmonę – verčia prieštarauti. Ir vat šioje vietoje “pakaltinamumas“ … juk pakaltinamumas – tai žmonių elgesio taisyklių dalis (būtų dabar akmens amžius, kažin ar apie tai užsiminama taptų)
dabar dėl Galios.. teisingai, jog ne visi turime pakankamai reikiamos “išminties“, vat todėl ir atsiranda tokie kaip Hitleris, Stalinas ir t.t, kuriems įgimta tai pasiekti ( ar įmanoma jog kiekvienas žmogus taptų panašiai lyderiais – ne, nebūtų ką valdyti)
Ar galvojate žmonės savaime pasmerkia save iš anksto žinodami galutinį tikslą? 🙂 nemanau, tiesiog aklas “koduotas“ ėjimas.. rezultate atneša stebėtinai keistus rezultatus – visuomeninį progresą (pokario medicinos, mokslo, pramonės ir kiti pasiekimai)
Kas tai per dėsningumas? Kol kas ne žmonėms suvokti. Tiesiog reikia plačiau į tai pažvelgti, neapsiribojant vien subjektyvumo nagrinėjimu
Prirašyta Tamstos daug, bet teko dirbt, mėginant išrinkti sveiką grūdą. Jei tik galėtum Tamsta kokius tris kartus sumažint rašymų apimtį, palikdamas tą patį minties kiekį…
Šaunuolis, jog skaitai – bus šviesesnė galva; nuo kiekio kokybė nepriklauso, bet instrukcijos(įvairios) turi paskirtį.
Visad reikia pradėti nuo pradžios
matai, aš nesuprantu, kuria prasme tu naudojai ta zodi ‘kodas’ (arba ‘koduote’).
Čiupinėja neregys tarką. Po kurio laiko sako:
-kaip gyvas, tokios nesąmonės dar neskaičiau…
Pamačiau, jog nuotraukoje Šventas Raštas yra tas pats, kurį mano ata tėvukas man paliko. Tik mano turimoje knygoje trūksta didžiosios dalies iš Apreiškimo knygos. Žinau, jog galbūt labai įžūliai nuskambės, bet gal
būtų galima paprašyti atsiųsti Apreiškimo knygos nuotraukų. Labai noretųsi perskaityti knygą iki galo…
Sveiki, gal galite parašyti, kiek tos knygos pas Jus išliko? (iki kurio puslapio)
This article gives clear idea in favor of the new people of blogging, that in fact how
to do running a blog.